Kas yra tikroji gerovės valstybė

Kas yra tikroji gerovės valstybė, būtinos sąlygos.

Gerovės valstybių pavyzdžiai (paspausti ant vėliavos, skaityti išsamiau):

Andora

Andora

Lichtenšteinas

Lichtenšteinas

Lieksemburgas

Lieksemburgas

Monakas

Monakas

Šveicarija

Šveicarija

.

 

 

 

 

Respublikanizmas – alternatyva liberalizmui

Respublikanizmas – alternatyva liberalizmui, tokia tema Peterburgo Europos institute įvyko konferencija.

Respublikanizmas reiškia piliečių įvairių formų dalyvavimą politikoje ir tai yra alternatyva liberalios atstovaujamosios demokratijos modeliui, kuris šiandien daugumoje šalių patiria krizę, Tokia alternatyva tampa vis aktualesnė ir ją bandoma įgyvendinti besivystančiose šalyse.

Pirmiausia reikia galvoti apie piliečius, o po to apie visa kita

Kur vis dėlto skirtumas tarp liberalios ir respublikinės demokratijos? Liberalai buvo įsitikinę, kad užtenka nukopijuoti Vakarų įstatymus, paleisti lyg ir laisvą rinką ir viskas suveiks savaime, o respublikanizmas sako, kad svarbus žmonių dalyvavimas politinėje sistemoje, o ne tik atėjimas kas ketverius metus prie rinkimų urnų. Jeigu neabejingi piliečiai nedalyvauja, nevyksta kolektyvinė diskusija, tai politinė sistema negali būti visavertė, gerai funkcionuoti.
Respublikanizmas reiškia, kad žmogus yra laisvas, kai pats priima įstatymus, pagal kuriuos ir gyvena, kaip laisvė suprantama tai, kad jis nepapuola po kito savivale, o liberalizmas teigia, kad laisvė negali turėti apribojimų.
Vakarų Europos šalys sukūrė liberalios demokratijos modelį, pagal kurį dvi svarbios institucijos yra rinka ir parlamentarizmas. Svarbiausia rinka, o parlamentarizmas egzistuoja tam, kad leistų rinkai veikti.
Liberalai teigia, kad turi būti užtikrintas individo privatus gyvenimas nuo valstybės ir visuomeninių iniciatyvų. Formalus liberalios demokratijos modelio kopijavimas nedavė rezultatų.
Respublikanizmas pirmiausiai yra paties žmogaus požiūris į save, kad jis yra žmogus, o ne vergas.

Respublikanizmas alternatyva liberalizmui, straipsnis originalus rusų kalba (atsiųsti pdf)

Respublikanizmas alternatyva liberalizmui, radio laida rusų kalba (klausyti mp3)

Tiesioginė ar atstovaujamoji demokratija

Tiesioginė ar atstovaujamoji demokratija, du skirtingi demokratijos modeliai:

1. Tiesioginė – dalyvaujamoji demokratija (sistema, kai piliečiai tiesiogiai įtraukiami į sprendimų priėmimą)

2. Atstovaujamoji – liberali demokratija (kai individo interesus atstovauja tautos renkamas atstovas)

Tiesioginės demokratijos šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje.

Tiesioginė demokratija

Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kurios sprendimų priėmimo mechanizme tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai – tauta pati priima svarbiausius politinius sprendimus. Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu, leisdama įstatymus. Tai pagrindinis tiesioginės demokratijos skirtumas nuo atstovaujamosios demokratijos, kurioje sprendimus priima tautos išrinkti atstovai. Tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisminė valdžia ir kt. Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, bet kuriuo metu galinčios vetuoti jau priimtus ir priimti kitus sprendimus, tai yra piliečiai turi galimybę patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėdami galutinį sprendžiamąjį balsą kontroliuoti atstovaujamuosius organus.

Tokio tipo demokratija – tai mažos bendruomenės valdymo sistema, kai mažas dalyvių skaičius ir nedidelis interesų skirtumas leidžia kiekvienam individui tiesiogiai veikti priimamus sprendimus. Tokia demokratijos forma rodo aukštą valdžios legitimumo laipsnį ir egzistuoja kaip efektyvi valstybės institucijų kontrolės sistema.

Atstovaujamoji demokratija

Atstovaujamoji demokratija nuo tiesioginės skiriasi tuo, kad piliečiai ne tiesiogiai dalyvauja demokratiniame procese, bet veikia priimamus politinius sprendimus per pačių išrinktus atstovus, tai yra tautos valią gali išreikšti ne tik ji pati, bet ir atstovai. Atstovaujamoji demokratija tapo neišvengiama vykstant teritoriniam valstybės augimui, kai piliečiai fiziškai nebegali susirinkti drauge ir bendrai priimti sprendimus. Todėl individų valios reiškėjais tampa jų renkami atstovai. Atstovaujamąją demokratiją atitinka keturi modeliai: ginamoji (protective) demokratija, konkurencinė elitistinė demokratija, pliuralizmas ir teisinė (legal) demokratija. Valdžios koncentravimas santykinai mažos visuomenės dalies rankose sudaro tam tikrų atskaitomybės problemų, valdanti mažuma, gavusi visapusį pasitikėjimą, gali tuo pasinaudoti ir suspenduoti demokratinį procesą. Valdžių atskyrimas yra vienas iš šios problemos sprendimo būdų. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė valdžios, kaip ir įstatymai, sudaro puikias galimybes užkirsti kelią savivalei.

Naudingi tinklapiai:

Tiesiogine demokratija, Wikipedia
Atstovaujamoji demokratija, Wikipedia

Šveicarija

Šveicarija, jos klestėjimo prižastis tiesioginė demokratija ir piliečių savivalda
.Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija – tikras rojus Europos širdyje
Šveicarija – tai federacinė valstybė, kurioje yra 8 mln. gyventojų, sudaryta iš 26 kantonų. Pagal Šveicarijos tiesioginės demokratijos sistemą, rinkėjai sprendžia pačius svarbiausius tautą liečiančius klausimus ir taria paskutinį žodį kelis kartus per metus, todėl šalies valstybinė sistema ir visuomeninė tvarka yra labai stabili jau daugiau kaip šimtą metų. Nepriklausomai nuo rinkimų į parlamentą rezultatų, penkios pagrindinės partijos nuolat formuoja plačią koaliciją. Tačiau opozicijos balso ten negirdėti, tikrosios opozicijos vaidmenį šalyje, laikančioje save seniausia demokratija pasaulyje, atlieka referendumai. Šveicarai niekada neturėjo nei karalių, nei imperatorių, nei kunigaikščių, bet jau viduramžiais vyrai rinkdavosi pagrindinėje miesto ar miestelio aikštėje ir keldami rankas balsuodavo už vieną ar kitą sprendimą.

Šalyje referendumai vyksta net trimis lygiais: visos šalies, kantonų lygiu ir vietiniu. Piliečiai gali teikti pasiūlymus parlamentui dėl balsavimo priimant įstatymą, siūlyti Konstitucijos, įstatymų pataisas. Tam, kad būtų suorganizuotas referendumas dėl Konstitucijos keitimo, piliečiai per 18 mėnesių turi surinkti 100 tūkst. parašų. Inicijuojant referendumą dėl įstatymų keitimo, per 100 dienų reikia surinkti 50 tūkst. parašų. Tičino kantone yra apie 300 tūkst. gyventojų, kad būtų pakeista kantono Konstitucija, reikia surinkti 10 tūkst. parašų, siekiant pakeisti paprastą įstatymą – 7 tūkst. parašų. Tą reikia padaryti per 45 dienas. Organizuoti referendumą brangu: kainuoja pasiruošimas, informacijos sklaida, balsavimo organizavimas ir kontrolė, tačiau Šveicarijoje egzistuojanti tiesioginės demokratijos sistema leidžia kasmet organizuoti nuo kelių iki keliolikos referendumų. Šiandien šveicarai už savo gyvenimo kokybę turi dėkoti būtent tiesioginei demokratijai, nes piliečių gerovė, klestinti švietimo sistema sukurta klausant žmonių balso. Tai leidžia žmonėms džiaugtis gyvenimu, todėl šveicarai – vieni laimingiausių pasaulyje.

Šveicarija referendumų neblokuoja – kasmet vidutiniškai vyksta po keturis referendumus piliečių pasiūlytais klausimais, tačiau Lietuvoje ir vieną surengti sudėtinga. Lietuvoje viešėjęs Šveicarijos Tičino vyriausybės kancleris Džampieras Džanela (Giampiero Gianella) neįsivaizduoja, kad referendumą būtų sunku surengti jo šalyje. Nors ne visi piliečių siūlomi referendumų klausimai valdžiai patinka, tačiau iniciatyvų slopinimas šioje šalyje – neįtikėtinas dalykas. Paklaustas, ar šveicarams ne per brangu rengti tiek referendumų, ar politikai nesipiktina, kad piliečiai taip dažnai siūlo įvairias iniciatyvas, kancleris tik nusijuokė. Šveicarijos sistema yra tokia, kad daug sprendimų priima balsuodami piliečiai, tad paskutinį žodį vis vien taria Tauta. Referendumas – tautos valios ir pozicijos išraiška, o parlamentas turi tik patariamąją galią. Svarbi partijų veikla, apie kurią jos primena prieš rinkimus, yra klausimų kėlimas ir referendumų iniciavimas. Kilus piliečių iniciatyvai dėl referendumo, parlamentas diskutuoja apie galimybę įgyvendinti jame išreikštą valią. Jei nusprendžia, kad referendumas nereikalingas, parlamentarai pateikia argumentų, kodėl piliečių valios nebūtų galima įgyvendinti. Žinodami parlamentarų poziciją žmonės renkasi, kaip balsuoti referendume.

Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija

Faktai:

  • Pirmasis referendumas čia vyko dar 1798 m.
  • Nuo 1848 m. (tais metais buvo priimta Šveicarijos Konstitucija) įvyko daugiau nei 550 referendumų.
  • 2003 m. šveicarams teko vieno referendumo metu balsuoti net dėl devynių klausimų.
  • 2013 m. Šveicarijoje vyko net 11 referendumų.
  • 2014-iesiems įpusėjus Šveicarijoje jau buvo įvykę 7 referendumai.

Šveicarai referendumuose yra pasisakę tokiais klausimais:

  • pakelti pridėtinės vertės mokestį nuo 8 proc. iki 8,3 proc. ar ne;
  • siekti, kad nuo atlyginimų skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos išaugtų nuo 10,25 iki 10,55 procentų ir būtų dalinamos lygiomis dalimis ir darbuotojams, ir darbdaviams;
  • didinti PVM ar socialinio draudimo įmokas;
  • suvienodinti vyrų ir moterų pensinį amžių iki 65 metų ar ne;
  • dėl minimalios algos nustatymo;
  • dėl to, kad pedofilams iki gyvenimo pabaigos būtų uždrausta dirbti su vaikais;
  • dėl 22 naikintuvų pirkimo iš Švedijos;
  • dėl pirminės sveikatos pagalbos finansavimo.
Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija
Šveicarija
Naudingi tinklapiai:

Monakas

Monakas mažiausia ir klestinti valstybė Europoje, gyventojai atleisti nuo mokesčių
.Monakas
Monakas
Monakas

Ekonomika

Monakas viena iš turtingiausių šalių visame pasaulyje, jos gyventojai yra atleisti nuo bet kokių mokesčių. Fizinių asmenų (vietinių gyventojų ir atvykusiųjų gyvenančių pastoviai rezidentų yra taikomas 0 % gyventojų pajamų mokesčio tarifas, išskyrus prancūzus) pajamos neapmokestinamos.

Fiziniams asmenims, juridiniams asmenims taikomas 0 % pelno mokesčio tarifas su viena išimtimi – įmonė gali nemokėti pelno mokesčio tik tuo atveju, jeigu ne mažiau nei 75 % visų gaunamų pajamų yra iš veiklos, vykdomos Monako Kunigaikštystėje.

Atsižvelgiant į tai, jog gyventojų pajamos nėra apmokestinamos, o įmonių pelnas apmokestinamas tik išimtiniais atvejais, kyla klausimas, kaip Monako Kunigaikštystė išgyvena? Vienas iš pagrindinių Monako Kunigaikštystės biudžeto pajamų šaltinių yra pridėtinės vertės mokstis, kurio tarifas yra 19.6 %. Aukštas pragyvenimo lygis ir didelis turtingų vartotojų skaičius ženkliai papildo Monako Kunigaikštystės biudžetą per PVM. Reikia neužmiršti azartinių lošimų, klestinčio kazino verslo, Monako Kunigaikštystė nusprendė atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio, nes didžiąją dalį biudžeto sudaro pajamos iš azartinių lošimų.

Monako valdžia pajamų mokestį panaikino dar 1869 metais, palanki mokesčių sistema ir galimybė kaupti turtus pritraukė atvykėlius iš daugiau kaip 100 pasaulio šalių.

Dėka lošimo namų ir puikaus klimato Monakas daugiausiai žinomas kaip turizmo centras, tačiau šiuolaikinėje valstybėje ši sritis nėra dominuojanti.

Pagrindinės sritys – turizmas, statyba, farmacija, elektronika, plačiai išvystyta bankininkystės bei kapitalo valdymo paslaugų infrastruktūra.

2002 m. sausio 1 d. Monake įvesta nauja valiuta – Euras. Kunigaikštystei suteikta galimybė kaldinti savas Euro monetas.

Monakas vieną iš patraukliausių ir populiariausių mokestinių rezidencijų, ne veltui šią jurisdikciją taip mėgsta turtingos pasaulio garsenybės bei Rusijos oligarchai. Nuostabus oras ištisus metus, išvystyta infrastruktūra ir aukštas viešojo saugumo lygis tikrai nėra vieninteliai kriterijai, kuriais remiantis miniatiūrinė Monako Kunigaikštystė yra tapusi geidžiamiausia itin turtingų ir įtakingų fizinių asmenų mokestine rezidencija.

Norinčiųjų apsigyventi Monake yra labai daug, tačiau tai nėra taip lengva padaryti. Visų pirma asmens, pageidaujančio gauti Monako rezidento statusą, kriminalinė praeitis turi būti visiškai švari. Nė vienam, praeityje bendravusiam su teisėsauga, nėra pavykę apsigyventi ar įsigyti nekilnojamojo turto šioje šalyje. Tokios kraštutinės priemonės išties mažina nusikaltimų skaičių ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – nusikalstamumas šioje šalyje yra labai mažas.

Monakas
Monakas
Monakas

Politinė sistema

Monakas – konstitucinė monarchija, valstybę valdo kunigaikštis. Pagrindinis valstybės įstatymas – konstitucija, priimta 1962 m. gruodžio 17 d. Vykdomoji valdžia – ministrų kabinetas iš keturių ministrų, vadovaujamas ministro pirmininko. Ministras pirmininkas yra Prancūzijos pavaldinys, kurį siūlo Prancūzijos vyriausybė. Kandidatūrą 3-jų metų laikotarpiui tvirtina Monako kunigaikštis.

Į Parlamentą visuotinio balsavimo būdu išrenkami 24 nariai 5-rių metų kadencijai. Parlamentas neturi įstatymų leidimo galios. Ji priklauso kunigaikščiui. Teismų valdžia priklauso kunigaikščiui.

Monakas
Monakas
Monakas

Apie šalį

Monakas pagal plotą yra mažiausia valstybė pasaulyje, jo plotas sudaro vos 200 ha (2 kvadratiniai kilometrai)

Viena mažiausių ir viena turtingiausių pasaulio valstybių yra įsikūrusi kalvotoje vietovėje. Tankiausiai apgyvendintoje valstybėje pasaulyje gyvena per 37 tūkstančius žmonių. Monake nėra nei miškų, nei laukų, nei pievų, nei užmiesčio. Neturi ir savo oro uosto, todėl į kraštą atvykti galima tik žemės ar vandens transportu. Monakas gerai žinomas kazino lošėjams. Monte Karle įsikūrusiuose lošimo namuose leidžiama žaisti tik turistams, vietiniai gyventojai čia neįleidžiami. Sakoma, kad „Monte Carlo“ kazino yra vienas iš pagrindinių Monako valstybės klestėjimo šaltinių

Šios nykštukinės kunigaikštystės, kurią 700 metų valdo Grimaldi dinastija, istorija ir veikla yra glaudžiai susijusi su jūra.

Monako kunigaikštystė, kurią šiuo metu valdo kunigaikštis Albertas II, yra praktiškai vienas miestas tuo pačiu pavadinimu – Monakas. Šį miestą sudaro keturi rajonai: senamiestis, vadinamas Monaco Ville, Monte Karlas (Monte Carlo), uosto rajonas La Kondaminas (La Condamine) ir naujasis rajonas – Fonvilis (Fontvieille).

Monako princo rūmai vertingi savo istorija, jie išlikę dar nuo XI amžiaus.

Aplankyti Monako Kunigaikštysę atvykstama ne vien dėl prabangos. Ji svečius džiugina švelniu, maloniu, saulėtu ir šiltu klimatu: šiltomis ir sausomis žiemomis bei karštomis ir saulėtomis vasaromis. Vidutinė temperatūra +16,3 °C. Saulėta būna apie 300 dienų per metus.

Monakas
Monakas
Monakas

.

Naudingi tinklapiai:

Liuksemburgas

Liuksemburgas aukščiausio pragyvenimo lygio valstybė

Ekonomika

Liuksemburgas yra viena turtingiausių šalių Europoje ir pasaulyje, garsėjanti įspūdingu bankų skaičiumi, kaip tarptautinių kompanijų būstinė ir vienu garsiausiu tarptautinių finansų centru, čia yra daug Europos Sąjungos institucijų.

Nesuvaržyta finansų rinka, palanki mokesčių sistema sudarė geras sąlygas finansų sektoriaus paslaugoms, Liuksemburge yra daugiau kaip 14000 holdingo kompanijų, apie 1300 investicinių fondų ir 220 bankų, kurie sudaro didžiausią bankininkystės koncentraciją visoje Europos Bendrijoje.

Liuksemburgo klestėjimas anksčiau buvo paremtas geležies ir plieno pramone, kuri pradėta vystyti 1880m., o nuo 1970m., kai pasaulinės plieno kainos ėmė kristi ir geležies rūdos ištekliai sumažėjo Liuksemburgo ekonomikos augimas daugiau priklauso nuo kitų pramonės šakų vystymosi: elektronikos, chemijos, plastiko, gumos, tekstilės, maisto, alaus, vyno, bei kitų produktų gamybos, ekonomikoje vyrauja finansinės paslaugos, draudimo kompanijos, bankų ir aptarnavimo sektorius.

Suteikiamos mokesčių nuolaidos, pagalba imant paskolas ir kitos nuolaidos yra siūlomos kompanijoms ketinančioms įkurti savo gamyklas Didžiojoje Hercogystėje.

Mokesčių lengvatos pritraukė daugeli stambių įmonių, kurios savo centrinius padalinius įkurdino Liuksemburge, o veiklą vykdo visame pasaulyje, tarp jų „ArcelorMittal“didžiausias pasaulyje nerūdijančio, anglinio plieno gamintojas, Europoje pirmaujanti media kompanija „RTL Group“ valdanti 55 televizijos kanalus ir 29 radijo stotis, iš Liuksemburgo yra kontroliuojami ‘Astra’ palydovai. Aliuminio, stiklo, cemento, padangų, magnetinių juostelių ir kompiuterių gamintojai įkūrė gamyklas, buvo įrengtos ‘Esch – surgre’ ir ‘Rosport’ užtvankos. Liuksemburge yra antra pagal dydį Europoje siurblinė, kuri pagamina daug hidroenergijos.

Didelė dalis Liuksemburge sunaudojamos energijos yra importuojama. Paskutiniais metais pramonė ir privatus sektorius daug investavo į alternatyvius energijos šaltinius. Liuksemburgas pirmauja saulės baterijų diegimo srityje. Paplitusios ir vėjo bei biodujų jėgainės.

Šalies ekonomika stabili, vidutiniškai auganti, infliacijos ir nedarbo lygis žemas.

Liuksemburge 1 procentas žmonių dirba žemės ūkyje, vyrauja smulkūs ūkininkai, 13 proc. pramonės srityje ir 86 proc. darbuojasi paslaugų, aptarnavimo srityje.

Liuksemburgas buvo rami žemdirbystės šalis, devynioliktame amžiuje trečdalis Didžiosios Hercogystės gyventojų emigravo į Ameriką, nes iš primityvaus žemės ūkio buvo sunku prasigyventi. Kai prancūzai 1850 metais atrado geležies rūdos šalis atsigavo, emigracija ne tik buvo sustabdyta, bet ir daugelis liuksemburgiečių grįžo atgal, atsirado ne tik darbininkai, bet ir bankininkai.

Liuksemburgas iš neturtingos agrarinės valstybės pamažu tapo šalimi, kuri pagal BVP tenkančiu vienam gyventojui, darbo užmokestį ir pajamas pirmauja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje.

Liuksemburgas pasižymi didžiausiomis socialinėmis išmokomis, pirmauja pagal daugelį finansinių rodiklių, didžiausiu naujų automobilių skaičiumi tenkančiu 1000 gyventojų. Čia gyvenantys žmonės daugiausia ES lėšų skiria knygoms įsigyti.

Valstybė rūpinasi savo piliečiais, todėl jie taip gerai jaučiasi, dėl aukšto pragyvenimo lygio žmonės atsipalaidavę, ramūs, labai draugiški, nejaučia įtampos dėl pajamų, išlaidų ar verslo eigos. Vidutinis atlyginimas Liuksemburge įspūdingas – 3300 eurų ir pagrindinė priežastis, kad daug žmonių iš aplinkinių valstybių čia atvyksta dirbti ir gyventi, per metus į Liuksemburgą atsikelia apie 10 tūkst. žmonių.

Lyginant su kitomis Europos šalimis tabako, alkoholio ir degalų kainos yra gerokai mažesnės,

kasdienių produktų duonos, pieno, vaisių kainos primena lietuviškas, trumpai pasižvalgius beveik niekas, nekainuoja daugiau nei Lietuvoje.

Atlyginimai čia, palyginti su Lietuva, gerokai didesni, o mokesčiai mažesni, Lietuvoje mokesčiai palyginus labai dideli.

Liuksemburge yra daugybė mažų, vidutinių įmonių, agentūrų, ofisų, parduotuvėlių, kepyklėlių, mažų alaus daryklų, pilna kavinukių, užkandinių bei restoranų.

Maisto ir kitų prekių parduotuvės darbą baigia apie 19 val, o sekmadieniais apskritai reta parduotuvė dirba.

Politinė sistema

Liuksemburgas oficialiai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, politinė santvarka konstitucinė monarchija, vykdomoji valdžia didysis hercogas ir ministrų kabinetas, įstatymų leidžiamoji valdžia 60 narių parlamentas penkerių metų kadencijai renkamas pagal proporcinę rinkimų sistemą, taip pat hercogo skiriama 21 nario patariamąjį balsą turinti Šalies Taryba.

Jeigu ne vėliava plevėsuojanti virš rezidencijos ir sargybinis prie vartų žingsniuojantis pirmyn ir atgal, niekada nepagalvotum, kad tai valdovo rezidencija. Rūmai nėra pompastiški iš išorės ar spinduliuojantys prabanga. Dabartinis rūmų šeimininkas Šarlotės anūkas Didysis hercogas Henri. Ilgiausiai šalį, 45 metus valdė Didžioji hercogienė Šarlotė (1896–1985) ir jos valdymo metu (1919 – 1964) įvyko Liuksemburgo ekonomikos lūžis. Dėl priimtų palankų įstatymų verslui 1929 metais Liuksemburgas būvo prikeltas ir tapo Europos ekonominiu stebuklu.

Apie šalį

Liuksemburgas yra vienintelė Europoje ir pasaulyje Didžioji Kunigaikštystė, čia stabili ir nekorumpuota politinė valdžia, išsivysčiusi ekonomika, aukštas pragyvenimo lygis, bei gražus kraštovaizdis.

Vienos kongreso 1814 – 1815 metų nutarimu buvo sudaryta nepriklausoma Didžioji Liuksemburgo Kunigaikštystė, po kurios susikūrimo miestas dar labiau suklestėjo, nebūtų buvę Vienos kongreso, Liuksemburgas taip ir būtų likęs viena iš Belgijos provincijų.

Liuksemburgas yra nykštukinė valstybė, jos plotas 2586 kvadratinių kilometrų, 84 kilometrų ilgio ir 52 km. pločio, automobiliu išilgai visą šalį galima pervažiuoti per pusvalandį, skersai – daugiau nei valandą. Liuksemburgas yra suskirstytas į 3 apygardas, kurios toliau skirstomos į 12 kantonų, o šie– į 116 komunų, smulkiausią administracinį šalies vienetą.

Liuksemburgas priklauso šalių regionui, kurios yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose yra labai aukštas.

Gyventojų skaičius apie 584 tūkstančius, sostinėje gyvena apie 100 tūkst. žmonių.

Liuksemburgas maža, daugiakultūrė valstybė, yra tolerantiška visiems atvykstantiems, 46 procentus gyventojų sudaro užsieniečiai.

Po antrojo Pasaulinio karo Liuksemburgas, Belgija ir Nyderlandai sukurė Beniliuksą, ekonominę sąjungą, R. Schumano inicijuota ir 1951 metais įkurta Europos anglių ir plieno bendrija buvo pirmasis žingsnis Europos ekonominės bendrijos ir Europos Sąjungos link.

Liuksemburgas 1957 metais buvo viena iš Europos Sąjungos įkūrėjų, nuo pradžios yra aktyvi Europos Sąjungos ir daugelio tarptautinių organizacijų narė.

Čia yra įsikūrusios vienos svarbiausių Europos Sąjungos institucijų: dalis Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Parlamento sekretoriato, Europos statistikos tarnyba, Europos Teisingumo Teismas, Europos Audito Rūmai, Europos investicijų bankas bei Europos investicijų fondas.

Liuksemburgas yra JT, NATO, ES, Vakarų Europos Sąjungos, Beneliukso Ekonominės Sąjungos, Saugos ir Europos Bendradarbiavimo Organizacijos, Europos Tarybos ir Ekonomikos Bendradarbiavimo ir Vystymo Organizacijos narys.

Dėl šių priežasčių tokia maža tauta yra gerai žinoma visoje Europoje ir pasaulyje.

Sostinė – Liuksemburgas, didžiausias šalies miestas, jame nėra jokios pompastikos, žmonės turtingi, bet jie nesistengia to „išrėkti“ kitiems, čia nerasi sostinėms būdingo šurmulio.

Pagrindinę jo dalį paprasta apeiti pėsčiomis, tylus, ramus, sakytum, laimingos hercogystės miestukas jeigu ne tolyje, miesto pakraštyje, matomi ES institucijų daugiaaukščiai pastatai, nė neįtartum jo svarbos ir reikšmės.

Liuksemburgo sostinė išsidėsčiusi apie tarpeklį prie Alzetės upės, išskiria gražiu senamiesčiu, tiltais, jų čia yra 95 ir 5 milžiniški viadukai, yra daug parkų, miestas labai žalias ir puikiai sutvarkytas, besivaikščiojant po miestą anksčiau ar vėliau įžengi į kokį nors gražų parką.

Užmiesčio peizažai šioje šalyje itin gražūs, įvairus reljefas: upių slėniai ir vynuogynai, šiaureje vaizdingos kalvos, miškai ir gausybė upelių, Miulertalio sritis, dar vadinama Mažąja Šveicarija.

Liuksemburgas yra nedidelė valstybė, todėl čia atvykus kelioms dienoms, galima pamatyti daug gražių vietų, išvengiant ilgų kelionių, eismo spūsčių ir yra puikus pavyzdys, kaip harmoningai gali derėti sena ir nauja.

Naudingi tinklapiai:

Lichtenšteinas

Lichtenšteinas įmonių mokesčių rojus ir aukšto pragyvenimo lygio valstybė
.Lichtenšteinas
Lichtenšteinas
Lichtenšteinas

Ekonomika

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė, kai kuriais duomenimis – ir pasaulio.

Šioje nykštukinėje valstybėje gamtinių išteklių nėra, o didelę teritorijos dalį sudaro kalnai, nuo 1960m. Lichtenšteinas sparčiai virto iš agrarinės valstybės į labai stipriai industrializuotą valstybę. Apie pusę visų darbuotojų dirba šiame sektoriuje. pramonės sektorius yra vienas svarbiausių darbdavių visoje šalyje, jis įneša 40% į bendrąjį vidaus produktą. Pagrindinės pramonės šakos − inžinerija ir maisto gamyba, žinomiausia Lichtenšteino kompanija yra „Hilti“, iš Lichtenšteino kilę „Curta“ kalkuliatoriai. Maisto pramonėje veikia paprastai eksportuojančios bendrovės Ospelt-Gruppe ir Ospelt Hilcona. Neutrik ir OC Oerlikon, jos įsikūrusios Balcerse, gamina elektros technikos ir elektronikos gaminius.

Daugelis mažų valstybių yra turtingos – dėl buvimo mokesčių rojumi su puikiai išvystytu finansinių paslaugų sektoriumi, labai industrializuota, laisvųjų įmonių ekonomika.

Šalyje registruotų įmonių yra daugiau nei piliečių, joje apie 74 tūkst. holdingo kompanijų (vadinamųjų „pašto dėžučių“) turi centrinius biurus ir tai duoda valstybei apie 30 proc. įplaukų, dar valstybė gauna pajamų ir leisdama registruoti įvairius finansinius fondus, kurie saugo savo privatumą.

Šalis neturi skolų, valstybės biudžetas turi perteklių, neaukšti mokesčiai– maksimaliai 18%.

Kunigaikštystėje nėra didelių prekybos centrų. Šalis importuoja apie 90% energijos.

Lichtenšteinas
Lichtenšteinas
Lichtenšteinas

Politinė sistema

Lichtenšteino kunigaikštystė – šalies valdymo forma yra Konstitucinė monarchija, suverenitetas priklauso nuo gyventojų ir nuo kunigaikščio. Valdžia yra arti žmonių, todėl kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę.

Lichtenšteiną sudaro 11 apskričių, šalies sostinė ir kunigaikščio rezidencija yra Vaducas.

Dabartinė Lichtenšteino konstitucija priimta 1921m. spalio mėn., ji nustatė, kad Lichtenšteinas yra konstitucinė monarchija, valdoma Lichtenšteino kunigaikščio. Įtvirtinta parlamentinė sistema, tačiau kunigaikštis lieka valstybės vadovu. Kaip valstybės vadovas, Lichtenšteino kunigaikštis atstovauja Lichtenšteinui tarptautiniuose santykiuose (tačiau už daugelį Lichtenšteino diplomatinių ryšių atsakomybę prisiėmusi Šveicarija)

Vykdomoji valdžia pavesta kolegialiai dirbančiai vyriausybei, susidedančiai iš ministro pirmininko ir keturių ministrų. Ministrą pirmininką ir ministrus skiria kunigaikštis parlamento teikimu. Konstitucija nustato, kad bent po du vyriausybės nariai būtų iš kiekvieno iš dviejų regionų.

Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Landtagui (parlamentui), sudarytam iš 25 narių, išrinktų daugiausiai ketverių metų terminui pagal proporcinio atstovavimo sistemą. Penkiolika narių yra išrinkti iš „Oberland“ (aukštutinio šalies regiono), dešimt narių– iš „Unterland“ (žemutinio regiono). Partijos turi gauti bent 8 procentus rinkimuose, kad užsitikrintų vietą parlamente. Parlamentas siūlo ir tvirtina vyriausybės sudėtį, kuri yra formaliai skiriama kunigaikščio.

Teisminei valdžiai atstovauja Vaduco regioninis teismas, Kunigaikščio aukštesnysis apeliacinis Vaduco teismas, Kunigaikščio aukščiausiasis teismas, Administracinis teismas ir Valstybės teismas, kuris atlieka teisės aktų konstitucingumo priežiūrą. Penki šio teismo nariai renkami parlamento.

Lichtenšteinas
Lichtenšteinas
Lichtenšteinas

Apie šalį

Tai šešta pagal ploto mažumą valstybė pasaulyje, šiek tiek daugiau nei 160 kv. km, jos ilgiausias ilgis yra 24 kilometrai, plotis – vos 10 km. Pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal mažumą valstybė Europoje, turinti beveik 38 tūkstančius gyventojų iš kurių apie 33% yra užsieniečiai. Trečdalis dabartinių gyventojų ir du trečdaliai dirbančiųjų šalyje yra gimę užsienyje.

Šveicarai leido Lichtenšteinui naudotis savo franku, o vokiečiai paskolino savo kalbą.
Traukiniai į patį Lichtenšteiną nevažiuoja, nes šalyje nėra geležinkelio, nėra ir oro uosto.
Žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m.

Kaip privati valda, ji susiformavo aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kada Austrijos kunigaikštis Lichtenšteinas įsigijo žemes Auštutiniojo Reino slėnyje ir jas apjungus buvo suteiktas kunigaikštystės statusas.

Nepriklausomybę Lichtenšteinas paskelbė 1806 metais, valdant kunigaikščiui Hansui Adomui II. Lichtenšteino kunigaikštystė jau skaičiuoja trečiąjį savo nepriklausomybės šimtmetį.

Lichtenšteino klestėjimas – valdančios dinastijos nuopelnas.

Nepaisant savo mažo dydžio ir ribotų gamtinių išteklių, Lichtenšteinas išsivystė į klestinčią, nepaprastai industrializuotą, laisvos verslininkystės valstybę. Gyvenimo standartai čia nenusileidžia didžiosioms Europos šalims. Neretai ji apibūdinama kaip Alpių kalnų mokesčių rojus. Tai vienintelė pasaulio valstybė, turinti daugiau registruotų įmonių nei gyventojų.

Šalyje labai žemas nusikalstamumo lygis, yra viena iš saugiausių šalių pasaulyje, daugelis gyventojų nerakina durų. Policijoje tarnauja kiek daugiau nei šimtas žmonių, nusikalstamumas daugiausia būna nesmurtinio pobūdžio, vienintelė šalies kriminalinė problema išlieka slidūs žiemos kalnų keliai ir išgėrę vairuotojai.

Ginti Lichtenšteiną yra Šveicarijos Konfederacijos pareiga, tačiau pastaroji neturi jokios gynybos sutarties su nykštukiniu Lichtenšteinu.

Naudingi tinklapiai:

Andora

Andora mažų kainų, mokesčių ir aukšto socialinio saugumo valstybė
.

Ekonomika

Andora žinoma ir kaip mokesčių rojus, nes jie arba labai maži, arba jų iš viso nėra, tai laisva ekonominė zona, tad valstybę garsina ir žemos kainos.

Kuomet po Antrojo pasaulinio karo Andoros vyriausybė atšaukė mokesčius prekėms, čia pradėjo plūsti milijonai pirkėjų iš Vakarų Europos.

Ši šalis – apsipirkimo sostinė, iki šiol vilioja žemomis elektronikos prekių, parfumerijos, grožio prekių, alkoholinių gėrimų, tabako gaminių, bei kitų prekių kainomis.

Dvidešimtojo amžiaus 60-aisiais šalyje įvyko ekonominis bumas, teisinga politika ir minimalūs muito mokesčiai prekėms išvedė šalį į lyderiaujančias pozicijas regione, kurias dar labiau sustiprino slidinėjimo kurortų populiarumas. Čia svarbiausia – turizmas ir prekyba, pinigai ir mokesčių rojus. Kunigaikštystė garsi palankiais mokesčių įstatymais ir muitų taisyklėmis, kurie sukuria idealias sąlygas prekybos ir paslaugų sferos vystymui.

Andoroje nėra nedarbo. Nors šalis nepriklauso Europos Sąjungai (ES), ji naudojasi specialiu statusu, suteikiančiu visas privilegijas ir funkcijas, galiojančias ES. Andora neturi savos valiutos, sėkmingai naudoja eurą. Andoros ekonomika didžiausias įplaukas gauna iš turizmo, kalnų slidinėjimo kurortų ir bankų, kurių šalyje yra penki. Tai „Credit Andorra“, „Banca privada d’Andorra“, „Andbank“, „Morabank“ ir „Banc Sabadell d’Andorra“.

Čia nėra banko indėlių apmokestinimo, išskyrus kelių Europos Sąjungos valstybių piliečius, kuriems taikomas šis mokestis. Tačiau visi užsienio piliečiai Andoroje kas metus moka po 400–500 eurų už banko sąskaitų aptarnavimą.

Andora itin palanki žmonėms, kurie nenori, kad būtų viešinama informacija apie jų finansus – klientai bankų dokumentuose žymimi ne pavardėmis, o tam tikrais numeriais. Sąskaitą atidaryti čia užtrunka apie pusvalandį, bankai nereikalauja ataskaitų, kurios patvirtintų įnešamų pinigų kilmę. Be to, kiekvienas banko klientas, laikantis čia ne mažiau kaip pusę milijono eurų, gauna teisę nuolatos gyventi Andoros kunigaikštystėje.

Svarbiausias šalies pajamų šaltinis – turizmas, svarbiausias turizmo Andoroje variklis – jos laisvoji ekonominė zona, per metus ją aplanko daugiau nei 10 mln. turistų Turizmas sudaro net 80 proc. valstybės biudžeto pajamų ir sudaro 90 % BVP, turizmo industrijoje dirba beveik 90% gyventojų.

Pagrindinė sostinės veikla – turizmas, prekyba, bankininkystė, taip pat daug pajamų teikia mokesčių lengvatos, maži mokesčiai todėl prekes, ypač buitinę techinką, alkoholį Andoroje galima įsigyti pigiai. Andoroje gaminami, alkoholiniai gėrimai, suvenyrai.

Tik nedidelė teritorijos dalis yra skirta žemės ūkiui, todėl maisto produktai daugiausiai importuojami. Savo reikmėms gyventojai užsiaugina javų ir vynuogių. Šalyje sėkmingai auginami galvijai, avys, ožkos, stambūs raguočiai. Šalyje gaminamas labai geros rūšies tabakas.

Andora eksportuoja avininkystės produktus ir mineralinį vandenį. Daugiausiai eksportuojama į Ispaniją ir Prancūziją, o pagrindiniai importo partneriai yra Ispanija, Prancūzija ir JAV.

Pramonė sutelkta tik rajonuose, kur eksplotuojami geležies rūdos, švino, granito, skalūnų ištekliai. Išvystyta medžio apdirbimo pramonė (gaminami baldai). Andora – šalis su aukštu pragyvenimo lygiu ir gera ekologija, iš baskų kalbos šalies pavadinimas Andora reiškia “dykvietė” (andurria). Ir tai yra savotiška tiesa – pramonės mažai

Mokesčiai

Pridėtinės vertės mokestis tik 4 %, bankų veiklai 9.5%, o pajamų mokesčio iš viso nėra. Pašto paslaugos kunigaikštystėje yra nemokamos.

andora
andora
andora
Politinė sistema
Ji turi seną istoriją, bet ilgą laiką politine prasme kunigaikštystė buvo uždara. Laikydamasi tradicijos, kunigaikštystė savo valdovais ir dabar laiko kunigaikščius-valdytojus – Prancūzijos prezidentą ir Ispanijos Urchelio vyskupą. Iki 1993 metų Andora abiems mokėjo simbolinę duoklę. Tais pačiais metais buvo priimta nauja konstitucija, įtvirtinusi jos faktinę nepriklausomybę. Dabar Andora – parlamentinė ko-kunigaikštystė, kurią valdo vyriausybė su premjeru ir daugiapartiniu parlamentu. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienerių rūmų parlamentui – Generalinei Tarybai. Generalinės tarybos narius, po du atstovus, renka parapijos, o dar 14 atstovų išrenkami nuo visos valstybės.Kiekviena iš 7 parapijų (arba grafysčių) yra valdoma Bendruomenės tarybos, kuri yra renkama ketveriems metams.Užsienio politiką nustato jos siuzerenai – Prancūzija ir Ispanija. Daugiau kaip septynis šimtmečius Andora nedalyvavo nė viename kariniame konflikte. Todėl šalyje nėra jokių karinių įtvirtinimų ar pilių. Savo armijos ji neturi, saugumu rūpinasi irgi šalys-kaimynės. Čia itin aukšto lygio saugumas ir nusikalstamumo beveik nėra. Andoroje nėra kalėjimo, šalyje uždrausti advokatai ir jų veikla.
andora
andora
andora
Apie šalį
Andora – kunigaikštystė Pirėnų kalnų širdyje, viena iš aukščiausiai kalnuose išsidėsčiusių Europos valstybių po Šveicarijos, tai nepriklausoma maža valstybė (468 kv.km.), kurioje gyvena 69 tūkst. žmonių, sostinėje Andoroje La Vella gyvena apie 23 tūkstančius, dauguma Andoros gyventojų yra ne andoriečiai, pastarųjų yra tik apie 30 proc., kiti – ispanai, prancūzai ir t. t. Oficiali kalba – katalonų, čia išpažįstama katalikybė.Valstybė išskirtinė, nes jos sostinė, minima nuo IX a. pradžios, yra įsikūrusi aukščiausiai (1055 metrų ) virš jūros lygio – tai aukščiausiai Europoje įsikūrusi sostinė. Andorra la Vella – Andoros valstybės sostinė bei to paties pavadinimo parapija. Šalis maža, bet ne pati mažiausia, Andora mažiausių valstybių sąraše – link pabaigos: ji dukart didesnė nei Lichtenšteinas, septynis kartus negu San Marinas, o su Monaku lyginant, Andora atrodo milžinė. Andora išsidėsčiusi apytikriai 1023 metrų aukštyje virš jūros lygio, tai nutolusi kalnų valstybė, suspausta Prancūzijos ir Ispanijos, Andora tėra vos už 200 kilometrų nuo Barselonos. Vasaros čia sausos ir šiltos, o žiemos šaltos, daug sniego, bet daug ir saulės. Andora – ramių senų miestelių šalis. Andorą kerta 35 km. kelias, besidriekiantis nuo Ispanijos iki Prancūzijos, kurį pravažiuoti galima per 45 min. aukščių skirtumas kelyje svyruoja nuo 820 m. iki 2440 m.Dėl nepatogios geografinės padėties Andora iš esmės išvengė XX amžiaus Europos karų audrų. Ji net neturi savo kariuomenės. Andoros gynimo funkcijas dalijasi Ispanija ir Prancūzija.Supantys peizažai primena dekoracijas iš Džordžo Lukaso kino filmų. Andorą vadina „Pirėnų stogu“ ne be reikalo. Sidabriniu sniegu pasidengusios kalnų viršukalnės panašios į šio „stogo“ architektūrines puošmenas. Kalnuota vietovė, laukai, miškai. Vyrauja romaninio stiliaus statiniai. Vietinė architektūra ypatinga: pilkos su baltomis dėmėmis sienos dėl savito vietinio akmens ir juodi stogai, visur neįtikėtinas griežtumas. Kartu labai šiuolaikiška ir stilinga. Čia gyvena tikri kalniečiai. Sena gyvenimo sankloda Andoroje išsaugota iki šiol: nedideliuose kaimuose kalnų papėdėse darbuojasi piemenys ir ūkininkai. Gyvenimo principai liko nepasikeitę nuo XIII amžiaus – tik technikos ir mokslo progresas atnešė į vietinių gyvenimą elektrą ir greitkelius. Nuo seniausių laikų ši pasienio kunigaikštystė buvo prieglobstis kariams, politikams ir maištininkams.Andoroje gyvenimo trukmės indeksas yra didžiausias Europoje ir antras pagal dydį pasaulyje – 82,7 metai (vyrų – 80,35, moterų – 85,14) lietuvių gyvenimo trukmė siekia 74,44 metų (vyrų – 69,46, moterų – 79,69). Pagal gyvenimo trukmės indeksą Andora nuolat yra aukščiausiose pozicijose, ne kartą yra buvusi ir pirmoje.Sąsaja su Lietuva – dėl savo dabartinio klestėjimo šis kraštas iš dalies dėkingas Vilniuje gimusiam Borisui Skosyrevui (Skossyreff), valdžiusiam šią valstybę neilgą laiką – jis buvo net išrinktas Andoros karaliumi, bet stovėjusiam prie šalies sėkmės ištakų – pasiūlė atšaukti mokesčius, skatinti užsienio investicijas.Andora garsėja geriausiais Europoje slidinėjimo kurortais.
.
Naudingi tinklapiai: