LT

Valstybės raida

1990-2019

Rodikliai • Prognozės • Gerovės šalys

Islandija

Taiki revoliucija, kai žmonės susigražino savo valstybę

Islandijos pamokos, kaip žmonės perima valstybės vairą į savo rankas
Islandija pirmoji Europoje pateko į finansinę duobę. Dabar pirmoji pasaulyje ant bankrutavusių bankų griuvėsių kuria tiesioginę demokratiją.
Islandijos pavyzdys pamoko, kaip per trejus metus galima nueiti kelią nuo finansinės griūties iki taikios revoliucijos ir vėl sugrįžti prie ekonomikos augimo.
Vakarų pasaulyje smukus piliečių pasitikėjimui įprastomis demokratijos institucijomis – partijomis, parlamentu, žiniasklaida – internetas suteikė viltį apsieiti ir be jų, politiką galima sugrąžinti žmonėms.
Buvo sudaryta galimybė daugumai rengti ir priimti Konstituciją bei įstatymus ir vietoj privatizacijos, kaip panacėjos nuo visų ekonomikos bėdų, buvo vykdoma resursų nacionalizacija, vietoj valstybės paslapčių įsivyravo viešumas, vietoj atstovaujamosios demokratijos – tiesioginės demokratijos elementai.
Tam, kam svarbūs daugumos ir žmonių interesai, rūpi tikroji demokratija, Islandijos organizuotos daugumos istorija yra tiesioginės demokratijos ir realaus daugumos teisių įgyvendinimo, liaudiško įstatymų kūrimo ir liaudies savivaldos pavyzdys. Viso to, be ko tikroji demokratija yra neįmanoma.
Visi suprantame demokratiją taip, kad balsų dauguma piliečiai išrenka atstovus į parlamentą, išrinktieji leidžia šaliai ir žmonėms protingai parengtus, reikalingus įstatymus, prižiūri valstybės tarnautojus. Baigę kadenciją atstovai pasikeičia. Taip buvo Lietuvoje iš karto atkūrus nepriklausomybę, tačiau paskui susiformavo taip vadinamasis „elitas”“, žmonės, kurie įprato prie valstybės tarnybos ir jau negali be to gyventi, kurie įsitikinę, kad tik jie geriausiai moka valdyti, kad jie nepamainomi, kad juos pakeitus tautą ištiktų tragedija. Tokia sistema, kai nevyksta politikų kaita ir partijų atsinaujinimas, labai palanki papirkinėjimui ir kitoms korupcijos formoms, blogiems, siauroms interesų grupėms naudingiems įstatymams leisti.
ISLANDIJOS ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA

Iki 2008-ųjų finansų krizės Islandijos dešiniųjų valdžia prastai kontroliavo vietos bankus, kurie praktikavo rizikingas finansines schemas ir galiausiai žlugo. Bankuose pinigus laikę ir juos praradę britai, olandai ėmė spausti Islandiją kompensuoti nuostolius panaudojant mokesčių mokėtojų pinigus. Islandijos kronos vertė krito 70%, nedarbas tapo masinis. Gyventojai išėjo į gatves, vyriausybė atsistatydino, vėliau žlugo ir antra vyriausybė.

1991-2004 m. Islandijos premjeras Davidas Oddssonas padėjo pamatus bankų piramidei, jis laikomas atsakingu dėl klaidų, kurių pasekmė – 2008 m. finansų katastrofa. Islandijos bankininkams pavyko pastatyti tobuliausią pasaulyje finansinę piramidę, prieš pat jai griūvant trijų didžiausių šalies bankų skolos devynis kartus viršijo bendrąjį vidaus produktą. Jas išdalijus visiems gyventojams pradedant naujagimiais, baigiant senukais, kiekvienas turėtų atiduoti 160 tūkst. eurų užsienio kreditoriams.

2003 m. visi šalies bankai buvo privatizuoti.

2008 m. antroje pusėje investuotojai iš viso pasaulio pareikalavo išmokų, trys didžiausi Islandijos bankai žlugo. Krona neteko 70% vertės.

2009 m., praėjus keleriems mėnesiams po bankų žlugimo ir didžiausios šalies istorijoje ekonominės krizės, islandai masiškai išėjo į gatves protestuodami prieš krizės priežastimi tapusius bankininkus ir politikus, leidusius taip atsitikti. Į Islandijos parlamentą Altingą atėjusios naujosios politinės jėgos – socialdemokratų ir kairiųjų žaliųjų koalicija – sutiko su aktyvistų reikalavimais. Koalicija rinkimus laimėjo, kai protestuotojai privertė trauktis beveik du dešimtmečius šalį valdžiusią dešiniųjų Nepriklausomybės partiją.

2009 m. sausį piliečiai išėjo į gatves ir ėmė daužyti šaukštais, samčiais puodus, sausį po savaitinio virtuvinio triukšmo vyriausybė atsistatydino, demonstrantai, užplūdę aikštę prie parlamento, reikalavo persvarstyti Konstituciją, naujasis parlamentas tuo klausimu sušaukė tautos susirinkimą. Nutarta išrinkti dvidešimt penkis konstitucinio susirinkimo narius, kurie kartu su piliečiais turės sukurti naują pagrindinį įstatymą. Vienas iš nedaugelio reikalavimų kandidatams buvo nepartiškumas.

2009 m. balandį į valstybės tarnybą atėjo kairioji koalicija, kuri iš karto pasmerkė neoliberalią ekonominę sistemą.

2009 m. pabaigoje Reikjaviko iniciatyva parlamente buvo parengtas įstatymo projektas dėl žalos kompensavimo užsienio indėlininkams, o su britų ir olandų valdžia buvo vedamos derybos dėl skolų padengimo grafikų ir sąlygų.

2010 m. kovą buvo surengtas referendumas, kuriame 93% šalies gyventojų balsavo prieš tai, kad valstybė atsakytų už bankininkų klaidas. Palaikoma įširdusių piliečių vyriausybė inicijavo civilinius ir baudžiamuosius tyrimus asmenims, atsakingiems už finansų krizę. Interpolas išdavė tarptautinį arešto orderį buvusiam Kaupthing banko prezidentui Sigurdur Einarsson, o bankininkai, prisidėję prie žlugimo, bėgo iš šalies.

2010 m. pabaigoje eilinės konstitucijos straipsnių versijos būdavo pateikiamos atviriems interneto debatams, konstitucinio susirinkimo posėdžiai būdavo prieinami visuomenei ir transliuojami, kiekvienas galėjo bet kada reikšti pastabas ir teikti pasiūlymus.

2012 m. kovo mėnesį buvusį Islandijos premjerą Geirą Haarde, pirmą politiką šalies istorijoje, pradėjo teisti valstybės tribunolas. Premjeras taip pat laikomas atsakingu dėl klaidų, kurių pasekmė – 2008 metų finansų katastrofa. Praėjusio šimtmečio pabaigoje privatizuoti šalies bankai rizikingai investavo visose pasaulio rinkose.

2012 m. balandžio mėnesį Islandija kyla iš krizės. Sumažėjo nedarbas ir infliacija, prasideda teigiamas augimas, sugrįžta investuotojai. Paimama paskola iš Tarptautinio valiutos fondo (10 mlrd. eurų), bet tai įvyksta be visoje Europoje primenamo diržo veržimo.

2013 m. spalio 23 d. Islandijoje įvyko referendumas, kuriame buvo priimta nauja Konstitucija. Šis referendumas – tai baigiamasis žingsnis kovoje, į kurią Islandijos tauta pakilo 2008-aisiais, kai islandai netikėtai sužinojo, kad jų šalis, ištikus finansinei krizei, tiesiogine to žodžio prasme bankrutuoja.

Islandijoje įvyko revoliucija, visiškai taiki, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau svarbi nei kitos. Ji parodė, kaip pavojinga, kai „demokratines procedūras“, apie kurias taip mėgsta kalbėti liberalai, kontroliuoja ne dauguma, o mažuma, kaip įprasta.
Pamokantį Islandijos pavyzdį nutyli pasaulinės masinės informacijos priemonės, nes dalykas, kurio pasaulio galingieji norėtų mažiausiai, kad Islandijos pavyzdys taptų pavyzdžiu kitoms šalims.

FAKTAI

Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui Grimssonui atsisakius pasirašyti parlamento pateiktus nuostolių kompensavimo planus, Islandijos gyventojams pirmą kartą šalies istorijoje teko dėl jų balsuoti referendumuose.
Islandai du kartus referendumais atmetė pasiūlymą trisdešimčiai metų išdėstyti visiems gyventojams keturių milijardų eurų, kuriuos Islandijos bankuose prarado investuotojai iš Didžiosios Britanijos ir Olandijos, mokėjimą. „Mūsų vaikaičiai neatgailaus už bankų gangsterius“, – sako islandai. Logika paprasta – visi rizikavo, visi nukentėjo. Savo skolas – tai, ką patys islandai pasiskolino iš bankų, – islandų šeimos dar daug metų mokės. Užuot mokėję už bankininkus, žmonės persekioja juos. Buvęs premjeras G.Haarde ne tik perduotas valstybės tribunolui, bet paskirtas specialus prokuroras, kuris drebina finansų firmas, suima ir tardo svarbiausius piramidės statytojus. Teismo atsakomybėn patraukti i32 jauni Islandijos bankininkai, kurie dalyvavo aferoje. Bankininkams ir politikams, kurie pabėgo, išduoti tarptautiniai arešto orderiai.
Islandams tiesioginė demokratija patiko. Islandijos vyriausybė ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir nusprendė sukurti naujos Konstitucijos projektą suteikdama patiems piliečiams elektroninę prieigą prie dokumento. Tai realios demokratijos kūrimas „crowdsourcing“ būdu. Dabar rinkėjai dalyvauja ne vien galutiniame etape, pareikšdami savo valią referendume. Naudodamiesi socialiniais tinklais islandai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti rengiant Konstituciją. Tai yra dalyvavimo demokratijos apraiška, demokratija 2.0.
Ant krizę užtraukusios valdžios užpykę maištininkai užsimojo patys parašyti naują piliečių Konstituciją. Diskusiją dėl jos nuostatų jie perkėlė į internetą. „Reikjavikas išjudino piliečių forumą, kuriame kiekvienas pilietis gali pateikti pasiūlymą, ką reikėtų padaryti miestui. Miesto taryba kas mėnesį turi išrinkti penkis pasiūlymus ir pradėti juos įgyvendinti. Kitas žingsnis – įvesti tokią pačią sistemą parlamente, o vėliau – ministerijų lygiu.“
Įvairių veiksnių visuma nulėmė, kad dauguma netikėtai tapo padėties šeimininkais Konstitucinėje taryboje, Konstitucijos kūrėjais ir balsuojančiais referendume. Rezultatas pranoko lūkesčius, o pagrindinės masinės informacijos priemonės nutyli visuotinio Islandijos referendumo rezultatus. Konstitucijos projektui pritarė daugiau nei 80% islandų iš 66% dalyvavusių referendume.
Islandai grąžino dar vieną senovės Graikijoje naudotą demokratijos įrankį – loteriją į Nacionalinį Susirinkimą. Į jį piliečiai buvo atsitiktinai renkami iš gyventojų registro sąrašo, laikant tai tobuliausia piliečių lygybės išraiška.
Gerbdami rinkimus ir net burtų traukimą, interneto judėjimai stipriai nekenčia partijų ir su jų interesais siejamos masinės žiniasklaidos bei siaurų interesų grupių. Jie partijas keičia piliečių sąrašais (piliečių sąrašas neturi jokios spalvos ir kalbėdamas apie „tautos valią“ reiškia pretenzijas užimti valstybės institucijas tiesiogiai, be tarpininkaujančių partijų), o profesinę žiniasklaidą keičia „pasidaryk pats“ žurnalistika (nes oligarchai gali nusipirkti atitinkamus kanalus arba valstybė gali įtvirtinti propagandos monopolį), kuri informaciją kaupia ir skleidžia tinklaraščiuose. Tokią naująją demokratiją neblogai atspindi oksimoronas – vis dar atstovaujamoji, bet jau tiesioginė demokratija.
Islandija leido savo bankams bankrutuoti ir atsisakė mokėti jų skolas. O tai prieštarauja Europos valdančiosios klasės idėjai, kad bankų bankrotas ir defoltas neišvengiamai sukelia katastrofiškas ekonomines pasekmes.

Į viršų